Rojaus obuoliukai

Suteikianti prieglobstį karštą vasaros dieną, kerinti savo nežemišku grožiu, masinanti praeivių dėmesį... Tokia yra obelis, nusagstyta rojaus obuoliukais, sužavėjusi Elzę ir jos tėtį. 

„Čia buvo sodas, senas ir sulaukėjęs ir didžiulis rojaus obuoliukų medis – bene svarbiausia priežastis, dėl kurios jiedu pasirinko šią vietą. Mergaitė dar niekad nebuvo mačiusi rojaus obuoliukų.“

Elzė su tėčiu ilgai kraustosi iš vienos vietos į kitą, kol pagaliau atranda savo tikruosius namus – kaimo sodybą su nuostabia obelimi sode. Elzę, kurią tėtis brangina it rečiausią gėlę, žavi naujieji namai ir juos supanti gamta. Mergaitė dar nenujaučia, kiek naujų žmonių čia sutiks ir kokie netikėti atradimai, potyriai, nuotykiai ir pažintys jos laukia.

Bitė Vilimaitė (1943–2014) – viena svarbiausių lietuvių trumposios prozos kūrėjų, rašiusi tiek suaugusiesiems, tiek vaikams, ne tik noveles, bet ir apysakas. 2002 metais rašytoja už savitą trumpos novelės modelį, talpinantį skaudžią tikrovę rinktinėje „Papartynų saulė“, įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. B. Vilimaitė laikoma trumposios prozos meistre, viena įdomiausių ir talentingiausių laikmečio rašytojų. 

Knygoje „Rojaus obuoliukai“ spausdinami du svarbiausi B. Vilimaitės kūriniai vaikams – apysaka „Rojaus obuoliukai“ ir apsakymų rinkinys „Čiuožyklos muzika“.

Rašytojai itin rūpėjo vaikų likimai, jų kasdienybė, atradimai ir skauduliai, į juos ir susitelkiama šiuose kūriniuose. Kūryboje pasakotoja yra labai arti savo personažų, kuriems stinga šilumos, meilės, dėmesio, ji ypač atidi mažų ir paaugusių vaikų, suirusios šeimos problemoms. B. Vilimaitės kūrybai būdinga itin lakoniška kalba, lyrizmas. Ypač iškalbingos kasdienybės detalės, asociacijos, žvilgsniai, kurie padeda atskleisti veikėjų būsenas ir jausmus. Pasak literatūrologės Jūratės Sprindytės: „Vilimaitės novelė sutrumpinta iki kraštutinumo ir konstruojama iš nuotrupų, nuoskilų, pauzių, nukąstų frazių, gražaus įvaizdžio blyksnio, intonacijos vingio, t. y. iš prozai netipiškos efemeriškos materijos. Kurgi slypi trumpojo kūrinėlio įtaiga, jeigu jis toks paprastas? Susiduriame su sudėtingu paprastumu, nes tai, kas pasakyta, yra skalsu, o kas nutylėta, – gilu, esmiška. Pauzės, numanomi praleidimai, sukurdami žaismą tarp teksto ir potekstės, veikia ne tik kūrinio struktūrą, bet apeliuoja ir į egzistencinį ištuštėjimą.“